plonytė raudona linija.
ir vėl ja keliauju.
aš klaidžioju naktyje -
nesibaigiančiose autostradose
tamsiose giriose
neapšviestuose gatvių labirintuose
pliaupiant liejui
krentant sniegui
ateinant pavasariui ir žiemai.
nebe pirmą,
ne antrą,
netgi nebe trečią kartą.
po pirmojo dar buvo girdėta priesaikų,
kad daugiau to nebus.
bet dabar ir jų neišgirsi
ir netgi neužuosi.
veržiuosi ten, kur viskas
neapibrėžta
nežinoma
nematoma
ir per daug trapu paliesti.
bandau griauti nematomą sieną,
bet atsitrenkiu į nakties ir paslapties šydą.
galiausiai siena griūna.
nustatyti rėmai praranda ribas -
jas kruopščiai ištrinu trintuku
kiekvieną milimetrą.
viskas išsilieja.
laikausi Dievų rankų,
bet atleidimo neprašau.
sakė, kad baudžia tik tie Dievai,
kuriais tiki.
tikiu,
bet dar turiu vilčių,
kad jie saugos mane klajonėse.
žinau tik viena,
jeigu eičiau plačiu žaliu keliu,
jis būtų
beskonis
bekvapis
bespalvis
bejausmis
kurčias ir aklas.
viskas, kas dar turi prasmę,
būtų beprasmiška
ir liktų TUŠTUMA.
20/12/2011, Utena
No comments:
Post a Comment