Aš atėjau iš tavo sapno, iš minties, iš svajų
apybarstyta rytmečio rasa.
Iš į žemę krintančių lapų,
iš snaigių šokio,
iš pavasario saulės,
bemiegių vasaros naktų kaitros.
Nulipdyta iš tavo prisilietimų,
paskendusi tavo žvilgsnio sūkury ir minčių verpetuose.
Skaičiuoju dienas su besikeičiančiais muilo gabalėliais vonioje -
nuo sutemos lyg aušros, nuo audros iki giedros... ir vėl slenka dienos.
Ir miesto gatvėse paskendusi mūsų istorija
mūsų prisiminimais skergatviai užpildyti...
Slepiu lūpas nakties tamsoje,
kad siekdamas jų, neužvaldytum mano sielos.
Nors muzika jau seniai nutilusi,
dar girdžiu jos aidus kiekviename širdies dūžyje.
Dainų poetai pasakė viską kur kas tiksliau nei išdrįstum tu ar aš -
tik nežinau, kiek ten būta tiesos.
Ištarti žodžiai išslapstyti sielos kampeliuose ir širdies kauburėliuose
nepaiso laiko, nešančio dulkes.
Brėkštantis rytas neišsklaido kerų,
nors gyliame miege ir paskęsta naktis.
August - October 2013, Ljubljana
No comments:
Post a Comment